Medaus rūšys
Lietuvoje galima rasti ne vieną medaus rūšį. Skirtingas augalų žydėjimo laikas, vietovė ir bičių surinktas nektaras lemia, kad medus skiriasi savo spalva, kvapu, skoniu ir tekstūra.
Turbūt esate girdėję apie liepų, grikių, rapsų ar lipčiaus medų, tačiau medaus įvairovė yra kur kas platesnė.
Šiame straipsnyje supažindinsime su pagrindinėmis lietuviško medaus rūšimis, jų savybėmis ir skonio skirtumais, kad būtų lengviau suprasti, kuris medus labiausiai tinka jūsų skoniui ir kasdieniam vartojimui.
7 pagrindinės Lietuviško medaus rūšys
Monoflorinis ir poliflorinis medus
Norint geriau suprasti medaus įvairovę, pirmiausia verta atskirti dvi sąvokas — monoflorinį ir poliflorinį medų.
Monofloriniu vadinamas toks medus, kuriame vyrauja vieno augalo nektaras. Tai nereiškia, kad jame nėra jokio kito augalo pėdsakų, tačiau pagrindinį medaus skonį, aromatą ir spalvą dažniausiai lemia vienas dominuojantis augalas.
Poliflorinis medus surenkamas iš kelių ar daugelio skirtingų augalų žiedų. Toks medus Lietuvoje yra labai dažnas, nes bitės natūraliai lanko įvairius tuo metu žydinčius augalus.
Dėl to poliflorinis medus gali būti labai įvairus: vienais metais švelnesnis, kitais — ryškesnio skonio ar aromato. Jo savybės priklauso nuo vietovės, sezono, oro sąlygų ir tuo metu žydėjusių augalų.
1. Liepų medus
Liepų medus yra viena geriausiai žinomų medaus rūšių Lietuvoje. Jis dažnai vertinamas dėl švelnaus, malonaus aromato ir savito skonio, kuris siejamas su liepų žydėjimo laikotarpiu.
Visiškai gryną liepų medų išgauti nėra paprasta, nes bitės natūraliai lanko ne tik liepas, bet ir kitus tuo metu žydinčius augalus. Todėl praktikoje dažniau kalbama apie medų, kuriame liepų nektaras vyrauja, o ne apie medų, sudarytą vien tik iš liepų.
Liepų medaus kiekis ir savybės gali skirtis kiekvienais metais. Tam įtakos turi oras, žydėjimo intensyvumas, drėgmė, temperatūra, lietus ir vėjas. Kai sąlygos nepalankios, liepos gali išskirti mažiau nektaro, todėl bitės šios rūšies medaus prineša mažiau.
Dėl savo švelnaus aromato liepų medus ypač mėgstamas su arbata, šiltu vandeniu ar tiesiog valgomas vienas. Tai viena iš tų medaus rūšių, kuri dažnai pasirenkama tada, kai norisi klasikinio, lengvai atpažįstamo lietuviško medaus skonio.
2. Kiaulpienių medus
Kiaulpienių medus išsiskiria šviesia, gelsvai auksine spalva ir pavasarišku aromatu. Bitės jį suneša tada, kai pievos ir laukai nusidažo geltonai nuo žydinčių pienių.
Tai viena iš ankstyvojo sezono medaus rūšių, todėl jo skonis dažnai siejamas su pavasariu. Priklausomai nuo vietovės ir tuo metu žydinčių augalų, kiaulpienių medus gali būti švelnus, kvapnus ir maloniai saldus.
Kaip ir kitos šviesesnės medaus rūšys, jis dažnai pasirenkamas kasdieniam vartojimui — arbatai, košėms, desertams ar tiesiog ragavimui iš šaukštelio.
3. Grikių medus
Grikių medus išsiskiria tamsesne spalva, stipresniu aromatu ir ryškesniu, sodresniu skoniu. Lyginant su šviesesnėmis medaus rūšimis, jis dažnai atrodo intensyvesnis tiek kvapu, tiek skoniu.
Šios rūšies medus vertinamas žmonių, kurie mėgsta ne tik saldumą, bet ir gilesnį, charakteringesnį skonį. Grikių medus gali turėti stipresnį poskonį, todėl vieniems jis tampa mėgstamiausiu medumi, o kitiems atrodo per intensyvus.
Tamsesnės medaus rūšys, tarp jų ir grikių medus, dažnai sulaukia mokslininkų dėmesio dėl savo sudėties ir natūraliai esančių bioaktyvių junginių. Vis dėlto svarbu suprasti, kad medus nėra vaistas ir neturėtų būti vartojamas kaip ligų gydymo ar profilaktikos priemonė.
Grikių medus ypač tinka tiems, kurie ieško stipresnio, mažiau neutralaus medaus skonio. Jį galima ragauti vieną, naudoti su arbata, varške, košėmis ar kitais patiekalais, kuriems norisi sodresnio saldumo.
4. Lipčiaus medus
Lipčiaus medus išsiskiria savitu, gilesniu skoniu ir dažnai tamsesne spalva. Jis taip pat gali ilgiau išlikti skystas, nors tai priklauso nuo konkrečios sudėties ir laikymo sąlygų.
Skirtingai nei žiedų medus, lipčiaus medus susijęs ne tik su žiedų nektaru. Jis gali būti gaunamas iš augalų išskyrų arba iš augalų sultimis mintančių vabzdžių išskyrų, kurias bitės surenka nuo lapų, spyglių ar kitų augalų dalių.
Dėl šios kilmės lipčiaus medus dažnai būna kitoks nei įprastas žiedų medus. Jo skonis gali būti sodresnis, mažiau gėliškas, kartais šiek tiek primenantis mišką, sakus ar medžių aromatą.
Lipčiaus medus dažnai vertinamas dėl savo išskirtinumo. Tai medus tiems, kurie ieško ne tik saldumo, bet ir gilesnio, mažiau įprasto skonio.
5. Pievų medus
Pievų medus surenkamas iš įvairių tuo metu žydinčių augalų, todėl jo skonis, spalva ir aromatas gali būti labai skirtingi. Vienais metais jis gali būti švelnesnis, kitais — ryškesnis, priklausomai nuo vietovės, sezono ir pievose vyravusių augalų.
Tai viena universaliausių medaus rūšių. Pievų medus dažnai pasirenkamas kasdieniam vartojimui, nes jo skonis paprastai būna malonus, pažįstamas ir lengvai derinamas su įvairiais maisto produktais.
Jis tinka arbatai, košėms, jogurtui, varškei, desertams ar tiesiog ragavimui iš šaukštelio. Jei ieškote klasikinio, subalansuoto lietuviško medaus skonio, pievų medus dažnai yra saugus pasirinkimas.
6. Rapsų medus
Rapsų medus išsiskiria šviesia, kartais visiškai balta spalva ir švelniu skoniu. Tai viena iš tų medaus rūšių, kuri gana greitai kristalizuojasi, todėl dažnai būna tiršta, tepama ir malonios tekstūros.
Dėl savo švelnumo rapsų medus tinka tiems, kurie nemėgsta labai intensyvaus ar stipraus medaus skonio. Jis lengvai dera su arbata, kava, košėmis, varške, jogurtu ar kepiniais.
Rapsų medus gali būti naudojamas kaip saldiklis vietoje įprasto cukraus, tačiau svarbu prisiminti, kad medus vis tiek yra saldus, cukrų turintis produktas. Todėl jį geriausia vartoti saikingai, kaip skonio dalį, o ne kaip sveikatos sprendimą.
7. Viržių medus
Viržių medus yra viena iš ryškesnio charakterio medaus rūšių. Jis dažnai būna tamsiai geltonas, kartais su rausvu atspalviu, stipresnio aromato ir sodresnio skonio. Kai kuriems žmonėms jo skonis gali priminti grikių medų, tačiau viržių medus turi savitą, kiek kitokį charakterį.
Šis medus išsiskiria tirštumu. Viržių medus dažnai būna klampesnis, sunkiau išsukamas ir ne toks lengvai tekantis kaip daugelis kitų medaus rūšių. Dėl šios tekstūros jis laikomas vienu įdomesnių ir retesnių medaus tipų.
Viržių medaus savybės priklauso nuo vietovės, kurioje bitės rinko nektarą, ir nuo to, kiek viržių tuo metu žydėjo aplink bityną. Viržiai dažnai auga šiluose, pušynuose, smėlingose ar rūgštesnėse dirvose, todėl šis medus siejamas su savitu gamtiniu kraštovaizdžiu.
Tai medus tiems, kurie ieško ne švelnaus kasdienio skonio, o intensyvesnio, tirštesnio ir retesnio medaus.
Apibendrinimas
Kiekviena medaus rūšis turi savitą spalvą, kvapą, skonį ir tekstūrą. Vienos rūšys būna švelnesnės ir lengvesnės, kitos — tamsesnės, sodresnės ar intensyvesnio aromato.
Todėl nėra vieno medaus, kuris būtų geriausias visiems. Geriausias pasirinkimas priklauso nuo to, kokio skonio ieškote ir kaip medų planuojate vartoti: arbatai, desertams, košėms, kepiniams ar tiesiog ragavimui iš šaukštelio.
Jei norite švelnaus ir kasdienio skonio, dažnai tiks pievų ar rapsų medus. Jei norisi ryškesnio charakterio, verta išbandyti grikių, lipčiaus ar viržių medų. O jei ieškote klasikinio, daugeliui pažįstamo lietuviško medaus skonio, geras pasirinkimas gali būti liepų ar pavasarinis medus.
