Bitės šį auksinį skystį gamina iš gėlių nektaro. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti paprasta, tačiau medus yra kur kas įdomesnis produktas, nei gali pasirodyti paragavus pirmą šaukštelį.
Daugelis esame girdėję, kad medus vertinamas nuo senų laikų, bet kuo jis iš tikrųjų ypatingas? Šiame straipsnyje pažvelgsime į medaus sudėtį, svarbiausias jo savybes ir tai, ką apie šį natūralų produktą šiandien leidžia sakyti moksliniai tyrimai.
7 bičių medaus savybės, apie kurias verta žinoti
1. Medus – natūralus energijos užtaisas
Bičių meduje didžiąją dalį sudaro natūralūs cukrūs — daugiausia gliukozė ir fruktozė. Būtent dėl jų medus organizmui gali greitai suteikti energijos.
Todėl medus nuo seno vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl labai paprastos priežasties: tai koncentruotas, natūralus angliavandenių šaltinis.
Aktyviems žmonėms tai ypač aktualu. Prieš fizinę veiklą medus gali suteikti greičiau prieinamos energijos, o po jos — padėti papildyti angliavandenių atsargas.
Dėl to šaukštelis medaus gali būti paprastas pasirinkimas tada, kai norisi greito energijos papildymo — ryte, prieš aktyvesnę dieną ar po fizinio krūvio.
2. Gali palengvinti kosulį
Medus nuo seno vartojamas kaip paprasta priemonė sudirgusiai gerklei nuraminti. Jo tiršta tekstūra padengia gerklės gleivinę, todėl gali sumažinti dirginimo pojūtį ir palengvinti sausą, varginantį kosulį.
Tyrimuose medus dažniausiai nagrinėjamas kalbant apie ūmų kosulį, ypač naktinį kosulį. Mokslinių apžvalgų duomenimis, kai kuriais atvejais medus gali palengvinti kosulio simptomus, o jo poveikis gali būti panašus į dekstrometorfano — kosuliui slopinti naudojamos medžiagos.
Todėl šaukštelis medaus gali būti paprastas būdas palengvinti gerklės dirginimą ir varginantį kosulį peršalimo metu.
3. Tinka prieš miegą
Medus dažnai vartojamas vakare dėl švelnaus saldumo ir malonaus skonio, pavyzdžiui, su šilta arbata ar pienu. Mokslininkai meduje yra aptikę nedidelius kiekius biologiškai aktyvių junginių, tarp jų — melatonino ir su serotoninu susijusių medžiagų. Tačiau vien tai nereiškia, kad šaukštelis medaus patikimai pagerina miegą.
Todėl medų prieš miegą geriau vertinti ne kaip miego gerinimo priemonę, o kaip paprastą, raminantį vakaro ritualo dalį, jei jis tinka jūsų mitybai.
4. Naudojamas žaizdų priežiūroje
Medus nuo seno žinomas ne tik kaip maistas, bet ir kaip medžiaga, naudota žaizdų priežiūroje. Šiandien medicinoje tam naudojamas ne paprastas maistinis medus, o specialiai paruoštas medicininis medus arba medaus tvarsčiai.
Tyrimai rodo, kad tokie tvarsčiai kai kuriais atvejais gali padėti žaizdoms gyti, ypač kalbant apie dalinius odos nudegimus ir kai kurias infekuotas pooperacines žaizdas. Manoma, kad čia svarbios kelios medaus savybės: rūgšti terpė, didelis cukrų kiekis, antibakterinis poveikis ir gebėjimas palaikyti drėgną žaizdos aplinką.
Todėl kalbant apie medų ir žaizdas svarbiausia atskirti du dalykus: medus kaip maisto produktas yra viena, o medicininis medus, naudojamas žaizdų priežiūroje, yra visai kas kita.
5. Turi antioksidacinių junginių
Meduje randama įvairių augalinių junginių, tarp jų — fenolinių rūgščių ir flavonoidų. Šios medžiagos svarbios tuo, kad pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.
Antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus — nestabilias molekules, kurios organizme susidaro natūraliai, bet jų perteklius gali prisidėti prie oksidacinio streso.
Tyrimuose pastebėta, kad kai kurių rūšių medus gali padidinti antioksidacinį aktyvumą kraujo plazmoje. Vis dėlto medaus sudėtis labai priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko nektarą, todėl skirtingas medus gali turėti skirtingą fenolinių junginių ir antioksidacinio aktyvumo kiekį.
Todėl medų verta vertinti ne tik kaip saldiklį, bet ir kaip natūralų produktą, kuriame yra nedideli kiekiai biologiškai aktyvių junginių.
6. Gali veikti kaip prebiotikas
Medus įdomus ne tik dėl saldumo. Kai kuriose medaus rūšyse randama oligosacharidų — natūralių angliavandenių, kurie gali būti svarbūs žarnyno bakterijoms.
Moksliniuose tyrimuose pastebėta, kad meduje esantys angliavandeniai gali skatinti kai kurių naudingų bakterijų, pavyzdžiui, Lactobacillus ir Bifidobacterium, augimą. Dėl to medus dažnai aptariamas kaip produktas, turintis prebiotinį potencialą.
Tai nereiškia, kad medus vienas pats „sutvarkys“ žarnyną. Tačiau jo sudėtis rodo, kad medus yra daugiau nei paprastas cukrų mišinys — jame yra junginių, kurie gali sąveikauti su žarnyno mikrobiota.
7. Gali lemti lėtesnį cukraus kiekio kraujyje kilimą
Medus yra natūralus saldiklis, tačiau vis tiek sudarytas daugiausia iš cukrų — gliukozės ir fruktozės. Kai kurios medaus rūšys gali turėti žemesnį glikeminį indeksą nei įprastas cukrus, o gliukozės reakcija gali priklausyti nuo medaus sudėties ir fruktozės kiekio.
Vis dėlto tai nereiškia, kad medus „reguliuoja“ cukraus kiekį kraujyje. Sergant cukriniu diabetu ar stebint gliukozės svyravimus, medų reikėtų vartoti saikingai ir vertinti kaip pridėtinį cukrų, o ne kaip gydomąją priemonę.
Medaus vartojimas
Medų galima valgyti tiesiog šaukštu, tepti ant duonos, bandelių ar skrebučio, maišyti su dribsniais, dėti į jogurtą ar naudoti kaip natūralų saldiklį.
Jis puikiai tinka ir prie vaisių, salotų padažams ar net kokteiliams – suteikia natūralaus saldumo ir papildomo skonio.
Svarbu žinoti
Jei medų dedate į arbatą ar kavą, geriau palaukti, kol gėrimas šiek tiek pravės. Aukšta temperatūra gali mažinti kai kurių meduje esančių fermentų aktyvumą ir keisti dalį jo savybių, todėl medų verta dėti ne į verdantį, o į šiltą gėrimą.
Medus – daugiau nei tik saldiklis
Bičių medus nėra tik saldus cukrų mišinys. Didžiąją jo dalį sudaro angliavandeniai ir vanduo, tačiau meduje randama ir nedidelių kiekių kitų medžiagų: organinių rūgščių, aminorūgščių, fermentų, mineralų ir augalinių junginių.
Viena dažniausiai minimų meduje esančių aminorūgščių yra prolinas. Jis siejamas su medaus brandumu ir kokybe, todėl naudojamas kaip vienas iš medaus vertinimo rodiklių.
Meduje taip pat aptinkama fermentų, tokių kaip diastazė, invertazė, gliukozės oksidazė ir katalazė. Jie svarbūs medaus susidarymui, kokybei ir kai kurioms jo savybėms.
Viename šaukšte medaus, apie 21 grame, yra maždaug 64 kalorijos. Todėl medų vertinant sąžiningai galime teigti, kad tai saldus, energijos suteikiantis produktas. Nuo baltojo cukraus jis skiriasi ne tuo, kad turi mažai kalorijų, o natūralia kilme, skoniu ir biologiškai aktyviais junginiais.
Dažnai užduodami klausimai
Kas geriau medus ar cukrus?
Medus ir cukrus abu yra saldikliai, todėl nė vieno nereikėtų vertinti kaip produkto, kurį galima vartoti neribotai. Vis dėlto medus nuo baltojo cukraus skiriasi savo sudėtimi.
Įprastas baltasis cukrus beveik visas sudarytas iš sacharozės. Organizme sacharozė suskaidoma į gliukozę ir fruktozę.
Meduje taip pat daugiausia yra cukrų — daugiausia fruktozės ir gliukozės. Tačiau meduje dar yra vandens, organinių rūgščių, fermentų, aminorūgščių, mineralų ir augalinių junginių. Jų kiekiai nėra dideli, bet būtent dėl jų medus nėra visiškai tas pats, kas baltasis cukrus.
Kai kurios medaus rūšys gali turėti žemesnį glikeminį indeksą nei įprastas cukrus, todėl cukraus kiekis kraujyje gali kilti lėčiau. Tačiau tai priklauso nuo konkretaus medaus sudėties, todėl medaus nereikėtų laikyti cukraus kiekį kraujyje reguliuojančiu produktu.
Trumpai tariant, medus gali būti natūralesnis ir įdomesnės sudėties saldiklis nei baltasis cukrus, tačiau jis vis tiek išlieka cukrų turintis produktas.
Kas yra medaus kristalizacija?
Medaus kristalizacija yra natūralus reiškinys, kai jis iš skystos formos pereina į tirštesnę ar kietą būseną.
Kodėl medus kristalizuojasi?
Meduje yra du pagrindiniai natūralūs cukrūs – gliukozė ir fruktozė. Kristalizacija priklauso nuo jų santykio: kuo daugiau gliukozės, tuo greičiau medus sustings. Jei dominuoja fruktozė – medus ilgiau išlieka skystas.
Kristalizuojantis gliukozei, ji atsiskiria nuo vandens ir formuoja mažyčius kristalus. Taip medus palaipsniui tirštėja, kol tampa kremine ar visiškai kieta mase.
Ar nekietėjantis medus yra blogas?
Ne, tai nereiškia, kad medus blogas. Medus, surinktas iš tam tikrų augalų gali ilgai išlikti skystas dėl didesnio fruktozės kiekio. Tai visiškai normalu ir neturi įtakos jo kokybei ar naudingoms savybėms.
Ar medus genda?
Paprastai – ne. Dėl didelio cukraus kiekio (~80 %) ir mažo vandens kiekio (~18 %), medus sukuria nepalankią terpę bakterijoms ir pelėsiams daugintis. Be to, jis labai tirštas ir jame mažai deguonies – tai dar viena kliūtis mikrobams.
Meduje taip pat yra gliukono rūgšties, kuri dar labiau apsaugo nuo gedimo. Todėl tinkamai laikomas medus gali išsilaikyti labai ilgai.
Tačiau jei medus buvo užterštas ar laikytas netinkamomis sąlygomis, jis gali sugesti. Jei pastebite pelėsį ar rūgimo kvapą – tokio medaus verčiau nevartokite.
Kas yra poliflorinis ir monoflorinis medus?
Medus gali būti monoflorinis arba poliflorinis, priklausomai nuo to, iš kokių augalų surinktas nektaras.
Monoflorinis medus gaunamas, kai bitės daugiausia renka nektarą iš vienos augalų rūšies, pavyzdžiui, liepų ar grikių.
Poliflorinis medus – tai medus iš kelių skirtingų augalų, dažniausiai pievų ar miško žiedų mišinio.
Šaltinių sarašas
-
1. PubMed – National Library of Medicine
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov
Pasaulyje pripažinta medicinos tyrimų duomenų bazė, kurioje publikuojami moksliniai straipsniai apie sveikatą, maistą ir biochemines medžiagas. -
2. Honey.com – National Honey Board
https://www.honey.com
Oficialus švietimo šaltinis apie medų, bitininkystę, sudėtį ir panaudojimo būdus JAV. -
3. ScienceDirect
https://www.sciencedirect.com
Mokslinių publikacijų platforma, kurioje rasite tyrimų apie medų cheminę sudėtį, baktericidines savybes ir laikymo stabilumą.
